Pamoka, kuri įkvepia

Gegužės 13 d. 3DEF klasių mokiniai dalyvavo edukacinėje išvykoje Vilniuje, kur vyko integruota lietuvių kalbos, teatro, dailės, istorijos pamoka, kurią organizavo  lietuvių kalbos mokytojos Ilona Pliopienė, Audronė Kondrotienė, istorijos mokytoja Edita Morkūnienė. Pradžioje buvome supažindinti su žymaus poeto Adomo Mickevičiaus gyvenimu ir kūryba. Kelionė prasidėjo ekskursija po Vilniaus senamiestį, kurios metu sužinojome įdomių Adomo Mickevičiaus gyvenimo faktų. Vėliau aplankėme su poetu susijusią ekspoziciją, kurioje pamatėme ne tik Adomui Mickevičiui skirtą paminklą, bet ir asmeninius rašytojo daiktus. Nors lijo, bet vaikščiojimas po Vilniaus universiteto kiemelius neprailgo.Po edukacinės veiklos turėjome laiko savarankiškai pasivaikščioti po Vilnių, o Vakare Jaunimo teatre visų laukė Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis ,,Laukinė antis". Šis spektaklis sužavėjo ne tik  scenografija ir aktorių profesionalumu, bet ir jautria Henriko Ibseno sukurta istorija, privertusia visus susimąstyti apie tiesą ir teisingumą, tarpusavio santykius, melą ir atsakomybę.
Ši išvyka ne tik priminė nagrinėtus romantikų bei realistų kūrinius, bet ir padėjo geriau suprasti  istorijos įtaką autorių kūrybai.

Petrauskaitė Rasa, 3D kl.

Kelios mintys iš 3E klasės gimnazistų recenzijų apie spektaklį:

Spektaklis paliko stiprų emocinį įspūdį. O. Koršunovas ne tik perteikė H. Ibseno pjesės siužetą, bet ir išryškino jos aktualumą. Spektaklis verčia susimąstyti, ar visada tiesa yra vertybė ir ar kartais žmogui nėra reikalingos iliuzijos, padedančios gyventi. (Gabrielius Mazuras)

„Laukinė antis“ yra stiprus ir labai prasmingas spektaklis. Jis parodo, kad tiesos ieškojimas ne 

visada atneša laimę,o tiesa, pasakyta netinkamu laiku, gali visiškai sugriauti kito žmogaus pasaulį. (Benita Motiejūnaitė)

Oskaro Koršunovo spektaklis pagal Henriko Ibseno kūrinį „Laukinė antis“ palieka stiprų ir ilgai neišblėstantį įspūdį, nes režisierius klasikiniam kūriniui suteikia šiuolaikišką, emociškai paveikią formą. Spektaklyje nagrinėjamos tiesos,melo, šeimos santykių ir žmogaus vidinės laisvės temos, kurios ir šiandien išlieka labai aktualios. Koršunovas geba parodyti, kaip žmonės dažnai gyvena susikurtose iliuzijose, nes tikrovė gali būti per daug skaudi. Ypač stipriai atskleidžiama pagrindinio veikėjo šeimos drama, kurioje tiesos siekis tampa ne išsigelbėjimu, o griovimo jėga. (Martynas Sadrejevas)

Manau, kad „Antis“ yra modernus ir įsimintinas spektaklis, kuris parodo, jog teatras gali sudominti jauną žmogų ir kalbėti apie visų laikų aktualias problemas. Tikrai verta pamatyti. (Vytė Šerpenskaitė)

Aristotelis yra pasakęs: „Viskas, ką prarandi meluodamas, yra tai, kad tavimi netikima net tada, kai sakai tiesą.“ Ši mintis pabrėžia, kad didžiausia melo kaina yra prarastas pasitikėjimas ir reputacija, kuriuos vėliau labai sunku susigrąžinti net pačiose nuoširdžiausiose situacijose. Būtent apie tai kalbama ir Jaunimo teatre rodomame spektaklyje „Laukinė antis“, pastatytame pagal Henriko Ibseno pjesę. Režisierius Oskaras Koršunovas šiame spektaklyje jautriai ir įtaigiai perteikia žmogaus vidinį konfliktą, tiesos ir melo priešpriešą bei skaudžias šeimos paslaptis. (Austėja Jurgelevičiūtė)

Šis spektaklis man pasirodė prasmingas, nes jis parodo, kad žmonių santykiai yra sudėtingi, o viena tiesa gali pakeisti visą gyvenimą. „Laukinė antis“ tikrai nėra spektaklis, kurį greitai pamiršti. (Mykolas Ramonas)

Visas veiksmas vyksta mažoje palėpėje, kurioje laimingai įsikūrusi gyvena Ekdalių šeima, tačiau erdvė greitai pasikeičia, kai į ją įsilaužia Gregersas Verlė. Jis įkūnija „tryliktojo prie stalo“ figūrą, simbolizuojančią ne tik nelauktą svečią, bet žmonių santykių naikintoją, ieškantį visur tiesos. Taip pat scenoje galime pastebėti rudą fotelį, kuriame sėdintys veikėjai yra priversti pasakyti visą tiesą. M. Dautartaitė teigia, jog Gregersas, tryliktasis vakarienės svečias, atėjo tam, kad visus pasodintų į teisingumo fotelį, jo tikslas yra visus ne išlaisvinti, o uždaryti „tiesos“ kalėjime, kuriame nėra vietos laukinei ančiai. (Rūta Gudelytė)

Spektaklyje taip pat labai svarbus laukinės anties simbolis. Ekdalių palėpėje laikoma sveikstanti laukinė antis tampa šeimos simboliu. Įdomu tai, kad skirtingais momentais žiūrint spektaklį atrodė, jog antis simbolizuoja vis kitą veikėją. Dėl to žiūrint nuolat kyla klausimas, kas iš tikrųjų yra ta „laukinė antis“. (Gustė Savickaitė)