Kiek kaukių turime nusiimti, kad suvoktume, kas mes esame

Gruodžio 17 d. 2A, B, G, K ir 3D, 3E, 3F klasių mokiniai kartu su  klasių vadovėmis Ina Karosevičiene, Ada Šarkiene, Vaiva Povilaityte, Vita Kisieliūte bei lietuvių kalbos mokytojomis Ilona Pliopiene bei Audrone Kondrotiene išvyko  į Vilnių, kur, įgyvendindami TŪM kultūrinio ugdymo projektą, dalyvavo integruotoje lietuvių kalbos, teatro, istorijos, etikos pamokoje tema „Gyvenimo prasmės pajautimas”. Laukdami dienos tikslo, Manto Jančiausko režisuoto mono spektaklio „Vaidina Marius Repšys", laiką praleidome prasmingai - apžiūrėjome pagrindinę Vilniaus Kalėdų eglutę, pasigrožėjome jos dekoracijomis ir aplinka.  Mokiniai stebėdami šventines puošmenas kūrė kalėdinius atvirukus, domėjosi istoriniais faktais, kaip konkreti senamiesčio vieta atrodė prieš 100 metų. Susiskirstę komandomis kūrė šventinius filmukus, prisimindami ir kartodami Antikos bei Baroko epochų bruožus, žymius kultūros veikėjus. Taip pat turėjome laiko savarankiškai pasibūti mieste, pasivaikščioti ir pasimėgauti bendra šventine atmosfera. Radome dovanų artimiesiems, aplankėme pamėgtas sostinės vietas: senamiestį, Gedimino kalną, Bernardinų sodą. Kiti panoro atrasti dar nepažintas vietas— praėjus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos ir Šv. Kazimiero bažnyčias prieš akis iškyla nuostabūs Bazilijonų vienuolyno vartai, o už jų - Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčia, pastatyta dar 1514 metais. Šalia jos — Konrado celė, kurios įkūrėjams puikiai pavyko perteikti nejaukią kalėjimo atmosferą. Ši patalpa — tai atkurta Adomo Mickevičiaus kalėjimo vieta. Patirtis nelaisvėje įkvėpė lietuvių - lenkų poetą parašyti „Vėlinių" III dalį, vieną įstabiausių romantizmo kūrinių, kuriame A. Mickevičiaus išgyvenimus įkūnija veikėjas Konradas. Po patirtų  įspūdžių skubėjome į Lietuvos Nacionalinį dramos teatrą, kur scenoje  aktorius Marius Repšys kalbėjo apie savo gyvenimo ir aktorystės kelią, o jis ,beje, nebuvo toks tiesus ir lengvas. Spektaklio metu Marius Repšys persikūnijo į įvairius personažus: Lauryną iš J. Marcinkevičiaus „Katedros”, Raskolnikovą iš Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės”, Vandalą iš M. Ivaškevičiaus „Išvarymo”. Pastaruosius keletą metų M. Repšys pasirodo ne tik kaip teatro ir kino vaidmenų kūrėjas, bet ir kaip žmogus, kovojantis su universaliomis problemomis. Aktorius drąsiai  ir atvirai kalba apie depresiją ir psichozės epizodus, kankinančius nuo vaikystės. Aktorius klausia, ar aktorystė ir kūryba ne tik apdovanoja, bet ir žaloja, kaip suvaidinti save ir kiek kaukių turime nusiimti, kad suvoktume, kas mes esame. Aktorius mano, kad   teatras yra vieta, kur pamišimas leidžiamas, o gyvenime dažnai mes linkę jo nepripažinti.  Vaidinimo pabaigoje turėjome nuostabią galimybę pabendrauti su aktoriumi užduodami mums rūpimus klausimus apie gyvenimą ir vaidybą. Toks šiltas bendravimas buvo nauja ir nepakartojama patirtis lankantis teatre, leidusi užmegzti tikrą ryšį su aktoriumi ir suprasti jo vidinį pasaulį. M. Repšys dalijosi asmeniniais  išgyvenimais ir atvirai kalbėjo apie sudėtingus kūrybos etapus, psichinę sveikatą bei visuomenės požiūrį į šias problemas. Ši kelionė buvo labai turtinga įspūdžių ir naujų patirčių. Ji suteikė galimybę pabūti kitoje aplinkoje, pasimėgauti šventine nuotaika, patirti įvairių emocijų ir prasmingai praleisti laiką kartu.